Lietuvoje kalbama neįtikėtina gausybe kalbų, įskaitant tokias egzotiškas kaip lingalų ar tamilų. Apkeliavus užsieniečių registracijos ar prieglobsčio prašytojų centrus, atrodo, kad gali išgirsti skambant pusę pasaulio.
Ne visos šeimos skuba į Vakarų Europą. Dalis jų svajoja gyventi Lietuvoje ir netgi yra pasirengusios prisitaikyti prie lietuviškos žiemos.
Pavyzdžiui, Šri Lankoje temperatūra šalčiausiu metų laiku nukrenta iki +17. Išmainyti tai į -17 – nemenkas iššūkis, ir tikrai ne vienas lietuvis pabėgo iš savo tėvynės vien dėl to, kad jam čia buvo paprasčiausiai per šalta.
Jeigu turite dėl geresnio gyvenimo užsienyje emigravusių artimųjų, įsivaizduokite juos porai metų įstrigusius konteineryje ar dar geriau – palapinėje kokiame nors pasienyje, kur sąvoka „humanitarinė pagalba“ įgauna visai kitą skambesį.
Beveik tūkstantis skirtingų konfesijų vaikų Lietuvoje šiemet šventė pirmas savo gyvenime Kalėdas, kurias prieglobsčio prašytojų vaikams dovanojo nevyriausybinės organizacijos. Menų agentūros „Artscape“ inicijuotas šventinis karavanas apkeliavo Pabradės, Jiezno, Naujininkų, Medininkų ir Ruklos stovyklas. Vaikams tai buvo nauja ir didelė šventė.
Jeigu abejojate, kaip gali musulmonas švęsti Kalėdas, įsivaizduokite keliautoją svečioje šalyje, pakviestą į pažintį prie ritualinio stalo. Kas gi daugiau, jei ne abipusė pagarba, yra esminis raktažodis užmegzti ryšį.
Juk taip svarbu niekada nenustoti geisti žinių ir pasaulio pažinimo. Nejaugi nė mintyse nė karto nesate flirtavę su kita konfesija? Žinoma, kiekvienas atvejis yra individualus ir visos paraiškos tiriamas atskirai. Tai ilgi ir sudėtingi procesai.
Teko girdėti, kad Lietuvoje prieglobsčio prašė žmogus, nes jo uošvienė ant jo užleido vudu. Šiam kilo panika ir teko bėgti. Teisininkai negalėjo patikėti jo motyvais, bet atsivertus tos šalies įstatymus, buvo atrastas punktas, aiškiai draudžiantis toje šalyje užleisti vudu ant kito žmogaus.
Nors asmeniui buvo skirtas advokatas, po ilgo proceso šis buvo deportuotas atgal. Skamba kaip linksma istorija, bet tam individui juokinga nebuvo.
Yra ir rimtesnių istorijų. Atvejų būna tokių rimtų, kad žmonės verčiau renkasi riziką nuskęsti Viduržemio jūroje, mirtinai sušalti Baltarusijoje arba kirmyti Morijoje, negu likti namuose. Nes vieną dieną supranti, kad nebegali gyventi savo gimtojoje šalyje.
Ar įsivaizduojate tokį scenarijų, kad vieną dieną dėl kokių nors priežasčių gyventi Lietuvoje tampa nebeįmanoma? Teisininkai nuleidžia rankas, medikai palieka kabinetus, mokslininkai užrakina laboratorijas, o menininkai šlovina kokį nors autoritarinį režimą. Nereikia net bombos ant namo stogo – užtenka korupcijos.
Atvejų būna tokių rimtų, kad žmonės verčiau renkasi riziką nuskęsti Viduržemio jūroje, mirtinai sušalti Baltarusijoje arba kirmyti Morijoje, negu likti namuose. Nes vieną dieną supranti, kad nebegali gyventi savo gimtojoje šalyje.
Buvo taip baisu matyti tuos į koncertiną įstumtus žmones, beveik ant Lietuvos slenksčio. Sustirę, purvinomis striukėmis, kruvinomis rankomis, Lukašenkos šunų atginti į kažkokį galą... Žmonės buvo pasiryžę kentėti kiek reikės. O ką jiems daugiau bedaryti?
Nederėtų lyginti nelemtai susiklosčiusių sąlygų tada strigusiems Baltarusijoje su tomis, kurias gauna žmonės pasiekę centrus. Neetiška.
Prieglobsčio prašytojų centruose nevyriausybinių organizacijų iniciatyvomis vyksta dailės užsiėmimai vaikams. Stebint ir dalyvaujant, į galvą peršasi istorija iš populiarios knygos, kurioje nuo priespaudos bėganti ir Raudonąją jūrą peržengusi tauta buvo pasmerkta keturiasdešimt metų klajoti po dykumą, kol Pažadėtąją žemę pasieks bent jų vaikai, o šie jau mokosi lietuviškai ir, jei jie turės galimybę kurti, viskas bus gerai.
Muzikantams reikia instrumentų, kad galėtų groti; dailininkams – galimybių piešti; o futbolininkui – kamuolio. Jei svajojame apie raštingą ir kultūriškai turtingą Lietuvą – turime suprasti, kad integracija neįvyks, jei žmonėms nebus suteikti integracijos instrumentai. Šioje vietoje gali pasitarnauti ir elementari labdara, bendros veiklos, edukacijos, menai, šokis, daina, kulinarija, ekskursija, paveldo istorija... iš esmės – poreikis yra visko, kas šviečia, lavina ir edukuoja.
Migrantų vaikai džiaugsmingai mojuoja saulėtomis lietuviškomis vėliavėlėmis, patys jas piešia vieni kitiems ant skruostų. Tačiau vėliavos neužtenka. Prisiminkime tuos dažais išsiterliojusius „patriotus“, kurie bandė integruotis į sieną gūdžioje perėjoje prie „Panoramos“... Žmonės negali integruotis į sieną ar dar blogiau – į spygliuotą vielą. Vėliavų ir apsaugos darbuotojų – neužteks.
Buvo taip baisu matyti tuos į koncertiną įstumtus žmones, beveik ant Lietuvos slenksčio. Sustirę, purvinomis striukėmis, kruvinomis rankomis, Lukašenkos šunų atginti į kažkokį galą...
Imigrantų integracija nėra kažkoks „jų reikalas“ ar „tai lai integruojasi“. Proceso sėkmė priklauso tik nuo mūsų pačių iniciatyvų.
Savo ateitį kurti patiems – ilgas kelias, bet tikiu, kad, nepriklausomai nuo tautybės, kiekvienas asmuo gali tapti našiu Lietuvos ekonominio ir kultūrinio gyvenimo dalyviu. Siūlau į tai žvelgti ne kaip į problemą, bet kaip į perspektyvą.
